Ar tau kada yra tekę susidurti su situacija, kad atrodo viskas, jeigu dabar nesiimsiu kažkokių veiksmų, tiesiog sugriūsiu? Tikiu, kad tiek aš, tiek tu šių situacijų užantyje turime papasakoti ne vieną ir kažkaip net savotiškai gera pripažinti, kad kiekvienas pokytis dažniausiai atveria naujas galimybes, atneša naujas pamokas ir stebėtina, bet dažniausiai būna velniškai verta tų pokyčiu imtis. Šiandien noriu su tavimi pasidalinti istorija ir dalele savo gyvenimo kelionės, kaip ėmiausi vieno drąstiškiausio pokyčio gyvenime.

Pamatinis santykis, kuris pasąmoningai daro įtaką mūsų visų gyvenimams – santykis mama

Ilgus metus galvojau (nes prote ir tegyvenau), kad turiu pakankamai gerą ir glaudų ryšį su savo mama. Bet ilgainiui supratau, kad jis yra kiek iškreiptas. Pateisindavau visus jos poelgius su kitais ir savimi, visuomenės normų primestomis „taigi ji mano mama“ frazėmis. Jos poreikiai, norai ir problemos visada būdavo didesnio masto už mano. Nuomonė svarbesnė, rūpesčiai didesni, o neprašyti patarimai turėdavo būti čia ir dabar išklausyti. Svarbiausia žinoma – mano išoriniai pasiekimai, kuriais galima girtis su kaimynais ir bendradarbiais, o vidinis pasaulis, na, jis dažniausiai lieka tik mano pačios reikalas. Viena artimiausių draugių neseniai dalinosi knygoje rasta citata ir jai ji labai priminė mane. Perfrazuojant skamba maždaug taip: vaikai, kuriuos tėvai palieka vienus su savo emocijomis, dažnu atveju suaugus būna emociškai užsisklendę. O priminė mane, nes nuo 6 metų likdavau viena namuose, rūpinausi savimi, namais, maistu, augintiniais, laisvalaikiu, o neretai ir pervargusia mama, kuri tuo metu darė viską, kad turėtume už ką susimokėti komunalines paslaugas ar maisto šaldytuve. Ir žinoma, kad esu jai už tai dėkinga, kad ji stengėsi, visaip, kaip tuo metu galėjo ir jai atrodė priimtiniausia. Bet tuo pačiu, mano didžiausias troškimas ir poreikis buvo būti ne vienai. Norėjau, kad ji manimi pasirūpintų, tiesiog būtų šalia ir mane mylėtų. Be sąlygų. Ne tada, kai aš išplaunu indus, padarau valgyt, būnu jai patogi ar ilgainiui kažką pasiekiu gyvenime. Tiesiog už tai, kad esu.*

*Visą tai atrasti padėjo terapija ir savistaba, didelį indelį padarė knyga “Mamos nemokančios mylėti”. Ilgainiui santykį su mama privalėjau transformuoti ir iki šiol ties tuo kryptingai dirbu, kad išsilaisvinčiau iš šių gniaužtų, įsiklausyčiau savęs ir prisiimčiau pilną atsakomybę už savo gyvenimą.

Patirtis, kuri pavertė mane besiele būtybe.

Ši patirtis, buvimo vienai su savimi ir savo emocijomis, mane ilgainiui pavertė lyg besielę, bejausmę būtybę. Nors visuomenės akimis atrodžiau kaip “stipri asmenybė”. Viską galėdavau paaiškinti logiškai, protu, kodėl vienaip ar kitaip elgiuosi (dažnai girdėdavau ir net didžiuodavausi tuo, kai aplinkos vyrai sakydavo, kad mano draugija jiems primena buvimą su draugeliu, kad turiu tokį “vyrišką mąstymą”), bet paaiškinti kaip jaučiuosi – sunkiai. O ir savi poreikiai bei norai buvo užrakinti po devyniom spynom ir dar užbetonuoti kažkur giliai giliai viduje, nes jiems niekad nebuvo suteikta proga būti išgirstiems, atlieptiems. Tai kam jie išvis tada reikalingi, galvodavau. Taip ir gyvenau iki kol palengva, tik smalsumo dėka, pradėjau mokytis ir suprasti, kad kažko netenku. Kad nejaučiu arba net nemoku įvardinti to, ką jaučiu, kad lyg ir žinau ko noriu, bet visada atrodydavo, kad kam čia rūpi ko aš noriu, o ir pačiai tai išgirsti neleisdavo garsus protas ir pastoviai zujančios mintys apie išorinius dalykus.

Mano, kaip Y kartos žmogui, viena pagrindinių visuomenės primestų normų yra – pasiekimai. Pageidautina išoriniai, žinoma. Karjera, nuosavas būstas, santuoka, vaikai ir be abejonės viskas turi būti pasiekta iki trisdešimtmečio. Taigi, kaip ir dauguma šios kartos atstovų, su tokia traumuojančia puokšte patyrimų žengiau į suaugusiųjų gyvenimą. Čia pasakojimą galėčiau pakreipti skirtingomis kryptimis, bet šiandien pakalbėsiu apie savo karjerą.

Vedina visų šių primestų visuomenės normų ir artimos aplinkos projekcijų į mane, visus savo darbus dirbau tokiu moto – “padarysiu viską ką galiu geriausia, o jei negaliu, išmoksiu ir padarysiu dar geriau”. Visuose savo darbuose over-performindavau. Esu metus dirbusi degalinės operatore, virš trijų metų laviravau ant protinio degradavimo ribos dirbdama kazino, vėliau sekė ne pilni metai aktyvių pardavimų skambučių centre. Visuose darbuose buvau vertinama, kaip išties gera darbuotoja, o daugelyje jų pasiekiau visokias “vyr.” pareigas. Ir tuo pačiu visi šie darbai buvo puikūs mokytojai, kaip aš nenoriu gyventi. Tada sekė tvirtas pažadas sau, kad viskas, dirbsiu kažką tik pagal savo specialybę (esu baigusi dvi studijų kryptis, viena jų – marketingas) ir po ilgų bei varginančių dviejų mėnesių paieškų įsidarbinau reklamos agnetūroje . Na o tada prasidėjo visiškas savęs alinimas ir beprotiškas siekimas tų “karjeros laiptų”. Nes jie man buvo suteikti, mačiau tas galimybes, kurių nemačiau praeituose darbuose ir kiaura galva nėriau jų siekti. Ir viskas su tuo yra gerai, būti geru specialistu savo darbe ar siekti kažkokių aukštumų, tik, mano nuomone, verta yra tuomet, kai tai darai nepamesdamas tikrojo savęs.

Iki šiol tikiu, kad jeigu kažką jau darome, tai arba all in arba not in at all.

Kelionė karjeros laiptais buvo labai kryptinga ir sėkminga. Po maždaug 3.5 metų pasiekiau aukščiausią tašką, turėjau ypatingai aukštą pasitikėjimą savo profesionalumu, lyderyste, idėjoms. Kolegos visada atvirai kreipdavosi patarimo, komanda, už kurią buvau atsakinga, tobulėjo ir atvirai priimdavo mano būdus tam tobulėjimui puoselėti, pati asmeniškai tobulėjau pastoviai mokydamasi įvairius verbalinės komunikacijos ir specialybinius įgūdžius. Atrodo, lyg būčiau surinkusi visas reikiamas varneles iš serijos “ką reikia pasiekti karjeroje?”. Turiu “svajonių” darbą – dirbu vienoje prestiziškiausių Lietuvos reklamos agentūrų, su vienais didžiausių prekinių ženklų, pagrindinis vadovas manimi pasitiki 110%, turiu galimybių tapti vieno iš padalinių vadove, akcininke, verslo stratege, galimybė ant galimybės, tik imk ir daryk, tobulėk ir performink. Visko tiek daug ir viskas taip gerai sekasi, taip viskas puiku, bet kažkur viduje jaučiausi tokia nelaiminga. Ir tada man kūnas pasakė STOP. Ir tada aš perdegiau. Pasidariau apatiška savo įsivaizduojamam ir susikurtam karjeristės įvaizdžiui, kuriuo aplinkiniai žavėjosi ir vis girdavo, kokia šaunuolė esu. Pasidariau apatiška sau pačiai ir galimai tuo periodu sirgau depresija (nesužinosiu jau, diagnozės niekas neskyrė). Supratau, kad visą tą laiką vaikiausi trumpalaikių pripažinimų ir pagrindinis mano tikslas buvo ne kas kitas, o pasiekimai. Tai buvo pagrindinis mano savivertę apibūdinantis matas.

TADA MANO KŪNAS PASAKĖ STOP

Taigi, o kur buvo tas lūžio taškas? Paprastame dialoge su drauge ir nekaltame klausime – “Kodėl?”. Kodėl siekiu to, ko siekiu. Mane nuoširdžiai šis klausimas išmušė iš vėžių, pirmiausia įsijungė visi gynybiniai mechanizmai ir pykčio antplūdis, kad kaip tai kodėl, tu ką nesupranti??? Bet nuslopus emocijoms ir impulsyviai elgsenai tiesiog nežinojau ką atsakyti. Tikėtina, kad kažką numykiau, kad tiesiog atsakyti, bet tas klausimas manyje sujudino kažką giliau, kažką tikro. Esu labai dėkinga savo artimai draugei, kad tokiu nekaltu smalsumu ir netiesiogiai padarė didį indelį mano virsme (Laura, jeigu skaitai, bučkiai ir linkėjimai). Lūžiai vyko toliau, klausiau ir vis kartojau sau tą klausimą, kol protas išsisėmė su minčių serviravimu, ką čia dar pritempti kodėl neva reikia to siekti ir kodėl neva aš to noriu. Ir kažkaip galiausiai pavyko prisikasti prie atsakymo, kad visai to nenoriu. Nenoriu aš tos karjeros, apskritai nenoriu dirbti samdomo darbo ir dirbti dėl kitų žmonių svajonių. Prie šio atsakymo gryninimo prijungus terapiją, mentorę ir kitus dvasingumo eksperimentavimus supratau, kad mano savivertė nėra apie paplekšnojimą per petį už gerai atliktą darbą, tai mano ego varomoji jėga. Supratau, kad aš turiu tiek daug norų, poreikių ir svajonių, kad man ir penkių gyvenimų neužtektų viskam įgyvendinti. Ir galiausiai supratau, kaip aš noriu šeimos ir nustoti bėgti per gyvenimą, būti autentiška, tikra, pažeidžiama ir puoselėti savo svajones.

Prireikė drąsos, bet išėjau iš to „išsvajoto” darbo be aiškios priežasties, palikdama daug nuostabių kolegų ir artimų žmonių be žado ir supratimo, kas pasikeitė. Kiekvienas mes susikuriame savo kitus siekius, kurie po tokių didesnių atrandimų dažniausiai būna savo pačio verslo kūrimas ar projekto vystymas, man tai buvo projekto “Vaikai” kūrimas (toks iš rimtesnių projektų, sakyčiau :D). Praėjus kiek daugiau nei metams, šį tekstą rašau jau užmigdžius savo vaikus ir kaip niekada jausdama, kad mano siela pasivijo belekiantį kūną. Viena iš svojonių palengva pildosi, nes pradėjau rašyti ir esu čia, būdama “Dūšių” balsas. Jaučiu harmoniją, jaučiu emocijas, esu apie žmogaus vidų, potyrius, o išorė yra nebent terpė ryšiams kurti. Pasiekimai man dabar yra apie savęs atradimą, ribų brėžimą (mamai ypač), transformacijas bei gyvenimą iš visos širdies.

O jeigu tavęs paklausčiau – kodėl sieki to, ko sieki? Koks būtų tas apytiksliai 15-tas atsakymas į šį pasikartojantį klausimą (rekomenduoju užsirašyti ant lapo 15 KODĖL ir greta išrašyti visus atsakymus, kurie ateina į galvą, turiu nuojauta, kad ties kokiu 12 klausimu pasieksi širdį)? Nuoširdžiai sveikinu, jei pavyko pasitvirtinti, kad esi teisingame kelyje. O jei vis tik jauti, kad kažką norėtum keisti, užsiprenumeravusiems mano naujienlaiškius pasidalinsiu DVIEM praktiniais metodais, kaip peržvelgti savo vertybes, jas išsigryninti svarbiausiose gyvenimo sferose ir susidėlioti aiškius prioritetus. Galimai ir tave inspiruos imtis kad ir mažiausio pokyčio kažkokioje gyvenimo srityje. Labai nuoširdžiai to ir linkiu.