KAI VIDINIS KRITIKAS UŽDARO Į PROTO KALĖJIMĄ

Labas,

ironiška, kad po paskutinio mano teksto (nuoroda) apie gyvenimo viziją ir dėmesio sutelkimą svajonių link, save pačią nuo vienos jos atitolinau. Kaskart sėsdama rašyti naują tekstą rodos stengiuosi pranokti pati save ir žodžių žaismu paversti savas patirtis bei atradimus ypatingais tiek, kad tampa vargu pačiai viską aprėpti. Overthinkinu, ieškau mokslinių straipsnių, papildomai dar daugiau klausau podcast‘ų, kad tekstas būtų tiesiog tobulas. Be klaidų žinoma. Įdomus skaityti. Kol ilgainiui tas perteklinis bandymas iš savęs išspausti viską ir dar daugiau pradeda varginti.

„niekam neįdomu, *tu neįdomi, visi dabar tokie rašytojai, kuom tu geresnė“***

Nebesmagu, nepasiekiama, kažkokia našta. Ir su visu tuo noru kažkam kažką įrodyt (kai karaliauja ego) prisistato gėda, kad vėluoju į sutartus teksto paleidimo terminus, kaltė, kad dar net wordo neatidariau. Ir tada tie gražūs, įkvepiantys užmojai svajonės link virsta proto kalėjimo grotomis (apie ją netrukus papasakosiu), kuriose pati save įkalinu. O jų prižiūrėtojas – šlykštusis vidinis kritikas, prisidengdamas baimėmis bei „niekam neįdomu, tu neįdomi, visi dabar tokie rašytojai, kuom tu geresnė“ ir panašiomis frazėmis baudžia mane, kad išdrįsau ir savimi patikėjau, kad aš galiu. Kad galiu dėl savęs pasistengti ir daryti tai kas man miela, kas mane augina, moko ir deda pirmuosius žingsnius didesnės svajonės link.

6 mėnesius sėdėjau savo proto kalėjime

Per ateinančius 5 metus norėčiau parašyti knygą. Knyga yra tik vienà, bet man asmeniškai labai svarbi, dalis bendro didesnės svajonės detalė. Kaip niekada jaučiu, kad noriu bent 1% pakeisti Lietuvos švietimo sistemą ir po motinystės „atostogų“ pradėti kurti. Daug metų tą gryninausi savyje, o ir visokiausios patirtys rodos kaip per piltuvėlį sulašėjo būtent šios misijos link. Knygą rašyčiau apie tai, kaip mokyti mokytis. Visa esybe tikiu, kad mokymasis ir buvimas smalsiam yra vieni pagrindinių žmogaus įgūdžių, kuriantys galimybes būti, turėti, atrasti tai ko nori ir nugyventi išties turiningą gyvenimą. Ar jau žinau, kaip rašyti tą knygą ir nuo ko pradėti? Tai aišku, kad ne 😀 neturiu žalio supratimo. Tačiau ką žinau tikrai, kad noriu tą padaryti ir vietoj to, kad tiesiog apie tai pastoviai galvočiau ryžausi imtis veiksmų ir tiesiog pradėti rašyti. Siekiant atrasti savo toną, rašymo stilių, discipliną ir t.t. pavyks tik darant. Tad visa užsihaipinus bei motyvuota susikūriau sau pati galimybę atsirasti čia – Dūšiose ir tapti šios tekstų skilties balsu. Esu labai dėkinga už šią galimybę ir tau esu dėkinga, kad dabar skaitai. Atrodo viskas klojosi palankiai, kol nesugebėjau atsitraukti nuo vidinio kritiko ir šis (t.y. aš pati) įkalino mane „niekam tu neįdomi“ kajutėje.

Taigi per pastaruosius ~6mėn. nuo paskutinio mano teksto sėdėjau savo proto kalėjime. Pliekiau save ir užvaldyta ego bei evoliucionavusio nepasitikėjimo savimi tiesiog galvojau, galvojau ir nieko nedariau. Pykau ant savęs, kad sustojau tada, kai atrodo net kojų normaliai neapšilau ir tekstų rašymo meno taip ir neįgudau. O gi taip norėjau, taip vertinga man, tokia graži dalis tai yra kažko didesnio, mano, savito. Na ir ilgainiui tas pyktis bei nepasitenkinimas savimi, apatija, kaip mėlynas rūbas baltų skalbinių pakrautoje skalbenkėje ėmė dažyti kitas gyvenimo sritis ir teršti jas, pėdckioti. Pavyzdžiui vienas iš vaikų reikalauja pernelyg daug dėmesio – mano pačios emocijos šauna į viršų, draugė parašo, kad nepavyks šiandien susitikti – pykčio lavina, vyras ir vėl pamiršo pakraut indus – nemalonių emocijų jūra ir vėl pasitinka mane. Talžo, pliekia, drasko ir visai neturi nieko bendro su tomis įprastomis gyvenimiškomis situacijomis, kurios tampa tik triggeriais ir kaip proto kalėjime sėdinčiai daužo per grotas, erzina. Taip primindamos apie užgniaužtus norus bei svajones. Ir ačiū visatai, dabar galvoju, kad lankiau terapiją prieš gimstant vaikams ir išmokau pagrindų pagrindo – reflektuoti kas slepiasi giliau po ta ledkalnio viršūne. Ir kai gyvenimas pradėjo kartėti, vis apniukdavo depresyvūs debesys ir pradėjau darytis apatiška viskam supratau, kad viso to esmė yra, jog aš tiesiog neatliepiu savo poreikių, nepaisau savo svajonių bei norų. Šis suvokimas sudrebino proto kalėjimo grotas, o ir pasirodo iš jų ištrūkti nėra taip jau ir sunku, tereikia apsidairyti ir galimai jas įmanoma tiesiog apeiti, kaip vienoje geroje knygoje rašė „apeik grotas, niekas mūsų nestabdo, išskyrus mus pačius“.

„apeik grotas, niekas mūsų nestabdo, išskyrus mus pačius“

Mes gyvename kasdieniniuose pasirinkimuose. Kiekvienas jų mus arba sabotuoja (veiksmas vedants į savęs nuvertinimą), arba veda kur miela, kur norisi būti, kuo norisi tapti. Kailių fermose kankinami gyvūnai, gyvenantys grotose, pasirinkimo neturi. Juos geriausiu atveju išgelbės tokios iniciatyvos, kaip „Tušti narvai“ (mano viena mėgstamiausių iniciatyvų Lietuvoje), tačiau mūsų – niekas neišgelbės. Niekas neišlaisvins iš proto kalėjimo grotų. Niekas neateis ir už rankos nelydės mūsų kiekviename žingsnyje, kad mes siektume savo norų. Niekas ant lėkštutės ne paserviruotas svajonių. Tik mes patys tai galime padaryti. Per darymą, o ne galvojimą.