Labas!

Džiaugiuosi, kad tema pasirodė įdomi ir užsukai paskaityti. Ar gyvuoji gerai, ar spėji sustoti ir akimirkai giliau įkvėpti? Viliuosi labiau krypsti link teigiamo atsakymo, o jei ir jautiesi bėgime – įkvėpk giliai, tris kartus, kad išsipūstų pilvas ir iškvėpk du kartus ilgiau. Beveik visos meditacijos panašiu principu prasideda, padeda įsižeminti. Na, o dabar leiskimės į temą.

Kad paliko savo 3 mėnesių sūnus močiutei ir nukeliavo pasidaryti manikiūro – kalta 3000.

Prieš planuojant vaikus ir visą besilaukimo laikotarpį kai kurie aplinkos žmonės kartodavo: mėgaukitės laisvalaikiu, kol galit; eikit į koncus, restoranus, keliaukit, kol galit; užsiimkit mėgstama veikla ir patirkit nuotykius, taip taip – kol galit. Kaip man nepatikdavo tokie „patarimai“, lyg su vaikų atėjimu į gyvenimą taip imsiu ir nebegalėsiu kažko daryti. Tokia visiška linksmybių ir smagių akimirkų impotencija. Žinoma, nereikia pernelyg stebėtis, kai įprasta visuomenės norma yra matyti moterį-mamą užsiknisusią, su septynioliką dienų neplauta galva ir plaukais surištais į kuodą, su treningais, pajuodusiais paakiais ir svarbiausia – dėl visko jaučiančia kaltę. Kad nuėjo į dušą – kalta, galėjo gi su vaikais ilgiau užsiimti. Kad paliko savo 3 mėnesių sūnus močiutei ir nukeliavo pasidaryti manikiūro – kalta 3000, kam jai apskritai tas manikiūras, jei niekur iš namų net neišeina. Kad užsimanė sudalyvauti vienos artimiausių draugių mergvakaryje ir vaikus visam pusdieniui paliko vyrui, čia tai ant laužo išvis ją. Kaltės šleifas velkasi viskame, o normos atsispindi net tokiuose nekaltuose pasakymuose, kaip „ooooo, mama su padažytais nagais – wow, kokia šaunuolė“. Nors iki tol, kol vaikų neturėjau, lakuotus nagus apskritai vargiai kas pastebėdavo, tada vyraudavo kitokių klausimų ir normų pynė. Tai apie kokias veiklas, linksmybes ir apskritai gyvenimą be vaikų epicentre gali eiti kalba, gyvenant tokioje visuomenėje?

Leisk papasakosiu vieną man įsimintiną istoriją.

Kai dar laukiausi dvynių, savo pirmųjų ir šiai akimirkai vienintelių vaikų, su vyru diskutavom ir svajojom kaip čia viskas bus, kai jie atsiras mūsų gyvenimuose. Gulėjome lovoje ir dalinomės savo mintimis, kaip jie galimai atrodys, spėliojom, ką jie veiks gyvenime, kuo užsiims, kokias vertybes jiems norėsime įskiepyti, kas padės su lietuvių, o kas – su matematikos namų darbais. Dalinomės baimėmis, stengėmes vienas kitą sustabdyti, kai pasigirsdavo kokie nors lūkesčiai, neverta jų kurti, visada lieki nusivylęs, jei jie nepasiteisina. Bandėm įsivaizduoti, kaip patys pasikeisim, o ar pasikeisim iš viso. Tiek daug pokalbių apie juos ir mus, kiekvieną iš mūsų ir kiekvieną iš jų, skirtingus ryšius ir santykius, kad stabtetėje pasukom pokalbį apie mus. Tą vakarą mudu su partneriu susitarėme, kad viskas prasidėjo nuo mūsų, tad ir vaikams atsiradus stenkimės išlaikyti šią mūsų ašį. Lai vaikai prie jos prisijungia, tampa jos dalimi, bet tik ne ašimi, epicentru, aplink kurį vedini normų „turėtume“ suktis. Susitarėme, kad mudu šeimoje visada vienas kitam būsime prioritetas numeris vienas. Ką tai reiškia mums? Kad kiek įmanoma vienas kitam skirsim kokybiško laiko, dėmesio, apsimėtę kasdienybės darbus karts nuo karto ištrūksim kažkur tik dviese. Kviečiu visus planuojančius, besilaukiaunčius ar jau turinčius vaikų žmones apie tai pasikalbėti su savo partneriu, rasti savus susitarimus, nes tai išties įgalina.

Susitarėme, kad mudu šeimoje visada vienas kitam būsime prioritetas numeris vienas.

Manau neverta nė sakyti, kad su vaikų atėjimu į gyvenimą viskas apsiverčia aukštyn kojom. O visi tie pasakymai apie grįžimą į save (moterims aišku adresuota), mano nuomone, yra didžiausi paistalai. Kaip tu gali grįžti į save, tą senąją save, kai tenka jaukintis motinystės rolę, naują kūną, o visas atsakomybių laukas yra pasikeitęs? Jei atvirai, iki šiol jaučiu identiteto krizę. Kad ir kaip norėčiau, nebebūsiu ta moteris, partnerė, draugė, dukra, kuria buvau iki vaikų. Dabartiniu metu visos šios rolės transformuojasi, bet kiek daug tame yra grožio. Kai pastebi, kai tai savyje priimi. Dar niekada nesijaučiau moteriškesnė, labiau priimanti savo kūno. Geriau besijaučianti santykyje su vyru. Dar niekada neturėjau tokio artimo ryšio su geriausia drauge. Kaip niekada gerai jaučiu ir aiškiai brėžiu ribas savo mamai, bet tuo pačiu priimu ją visokią, nebeteisdama ir nebepykdama, kad vaikystėje man galėjo duoti daugiau. Ir viskas dėka savistabos, vis savęs plaunant indus, keičiant sauskelnes ar gulint prieš miegą lovoje paklausus – kaip aš? Kaip aš jaučiuosi? Kodėl taip sureagavau? Kaip svogūnas save lupu, sluoksnis po sluoksnio. Ir vis klausiu, domiuosi savimi. Žinoma, klausimais vien gyva nebūsi, reikia ir veiksmo. Tad veikti, linksmintis, eiti į restoranus, bendrauti, skirti laiko sau, partneriui, artimiausiems draugams – viskas įmanoma. Ir klydo tie aplinkiniai kartojantys, kad daryk, kol gali. Galiu ir dabar. Tereikia plano, žiupsnelio kūrybingumo ir atviros dūšios – pokalbiams, patyrimams, savų norų atliepimui. Tokiu būdu gebu laviruoti tarp savų identitetų, senajam suteikdama pasitenkinimo skyrusi kokybiško laiko sau, atviriausiems pokalbiams su geriausia drauge ir žinoma – aistringiems pasimatymams su vyru, naujų skonių, veiklų ir šiaip patirčių beieškant. Na, o naujasis motinystės identitetas gražiausiai atsiskleidžia paprastuose buitiniuose reikaluose, vaikų šypsniuose, jų raidos stebėjime, pozityvioje tėvystėje. Kai tikrai nori, viskame įmanoma sukurti harmoniją.

Skaitydama naują Beatos Tiškevič knygą „Beveidžiai“ (labai rekomenduoju ir tau ją perskaityti), knygos pradžioje autorė iškart apdovanojo nepaprasto gėrio mintimi – „Mūsų skriaudos ir baimės įgytos bendraujant su kitais, tačiau priimti save ir kitus, gyti ir mokytis besąlygiškai mylėti taip pat įmanoma tik per ryšį“. Galiu tik paantrinti ir dar pridėti nuo savęs, kad pradėjus kurti ryšį su savimi, kituose ryšiuose gyti pavyksta dar giliau. O siekiant nepamesti savęs, vaikuose, veiklose ar darbuose – verta skirti dėmesį trims svarbiausioms ašims. Pirmiausia sau, tuomet savo artimiausiai draugei / artimiausiam draugui ir savo partneriui. Auksinė formulė būtų tokia: bent kartą per mėnesį skirk kelias išties kokybiškas valandas vien tik sau, susiplanuok bent vieną pasimatymą su geriausia drauge (ar draugu), o kitą – su savo partneriu. Lai tas laikas būna toks iš širdies, iš visos dūšios, dėmesingas, nuoširdus, apie jūsų ryšį. Ne telefone, ne mintyse apie darbus, vaikus (ar kaltę, kad juos palikai močiutei), buitį, rūpesčius. Toks laikas išlaisvina ir jei yra noras, tokį laiką mes visi galime susikurti bei save juo praturtinti. Tai kas mėnesį vis labiau turtina mane, įgalina ir suteikia laisvės pojūtį. Kai mano pačios ryšio rezervai yra pripildyti, gerokai lengviau gebu iš jų semti ir duoti kitiems, ypač tiems dviems naujiems gyventojams, kurie duoti atgal dar nesugeba.

PASIMATYMŲ IDĖJOS

DANGUOLĖ REKOMENDUOJA

Na o pabaigai, noriu pasidalinti su tavimi keliomis idėjomis, kaip skirtingo ryšio kūrimas per pasimatymus galėtų atrodyti praktiškai. Čia, blogo įraše, pasidalinsiu pasimatymo su partneriu idėjomis, o naujienlaiškio prenumeratoriams atsiųsiu kelis perliukus, ką būtų galima prasmingo nuveikti ir kokias temas paliesti vedantis į pasimatymą save ar einant į pasimatymą su artimiausia(-iu) drauge(-u).

PASIMATYMAI SU PARTNERIU

Per Google žemėlapį su partneriu pasirinkite norimą restorano virtuvę (italų, ispanų, peru, meksikiečių, indų, kt.), peržvelkite meniu ir rinkitės tokį, kuriame yra degustacinis meniu. Tokį meniu dažniausiai sudaro bent 3-jų kursų, po kelioliką patiekalų, vakarienė. Užkandžiai, pagrindiniai patiekalai, desertai ir kai kada – tos šalies vynas. Vakarienė įprastai trunka apie 2-3 valandas, tad iš esmės, net nebuvę toje šalyje, pažinsite jos kultūrą per maistą, o ir restoranuose gan įprasta, kad padavėjai pakankamai detaliai papasakoja apie pačius patiekalus, kaip jie būna gaminami vietinių, kokius produktus, prieskonius ar neįprastus indus gaminimui naudoja. Verta būna kiekvieno sumokėto cento, nors iš pirmo žvilgsnio vakarienė gali pasirodyti ir brangoka. Bet kai vietoj įprastų 3-5 kartų per mėnesį išėjimų pavalgyti į kokį grilį ar šiaip kavinukę, pasilieki tik vieną kartą degustacinei vakarienei, bendroje sumoje išleidi gerokai mažiau. O patirtis būna gerokai įspūdingesnė. O kur dar pati nuotaika, vakarinis makiažas, suknelė, aukštakulniai, vyras besikvepinantis tau labiausiai patinkančiais jo kvepalais. Tiesiog šventė be progos. O ir kalbėtis apie buitį ir vaikus tuo metu atrodo lyg koks nusikaltimas. Mudu bevakarieniaudami dažniausiai kalbamės apie šalis, kurias norėtume aplankyti ir kuriose norėtume paragauti tokio panašaus vietinio maisto. Kuriame svajonių sąrašus, dalinamės apie vidinį pasaulį. Visad iš tokio pasimatymo išeinu pasipildžiusi. Ir tau tokių pasimatymų linkiu.

Pati su nekantrumu laukiu išbandyti mūsų naująjį „Dūšių“ produktą – pasimatymų kalendorių poroms. Jau planuojame su vyrų pirmąją datą ir lygiai taip pat, kaip ir jūs, nežinodama kas slepiasi už kiekvieno langelio, trinsiu, džiūgausiu ir nersiu į potyrius, kuriuos iš visos širdies kartu su psichologe kūrė Gintarė. Ir kaip niekada jaučiu, kad čia bus kažkas išties prasmingo – ryšiui, patyrimams, giliems pokalbiams. Pasidalinsiu įspūdžiais ir su tavimi!

ĮSIGYTI