Neseniai pradėjau lankyti jogą. Nors dar turėjau vos kelis užsiėmimus, kažkaip tiek kūnu, tiek dūšia jaučiu, kad mano. Ten persipina kvėpavimas, judesys ir dėmesys. Kiekviena asana (aka pratimas) prasideda giliu įkvėpimu, dėmesį sutelkiant į pirštus, delną, nosies galiuką ar bambą ir baigiasi giliu, šilumą skleidžiančiu iškvėpimu. Savotiška meditacija, ją kelis metus periodiškai praktikuoju, tik dar ir kūną tvirtini. Labai patinka, rekomenduoju išbandyti. Tik kur linkstu su ta joga. Kiekvienos pamokos pabaigoje, suglaudus rankas prie širdies, padėkojame. Už galimybę kvėpuoti, judėti, už šį laiką, kurį galime skirti sau, už mūsų kūną, kuris mus neša per gyvenimą ir galiausiai apie minutę skiriame individualioms padėkoms, ką tuo metu jaučiame ir pasisakome patys sau. Na ir kaip man yra sunku smegenis priversti eiti ten, kur neįprasta – rankioti dienos detales, už kurias neva turėčiau būti/esu dėkinga. O taip tikiu šiuo įgūdžiu ir metai iš metų niekaip jo neišsiugdau. Gal ir tau taip yra?

norint sulėtinti gyvenimo tėkmę, verta kasmet į savo gyvenimą integruoti bent vieną naują veiklą

Vienos asmeninės terapijos, iki gimstant vaikams, metu, su terapeute gražiai apibūdinom ką reiškia keistis, t.y. keisti savo elgseną ar mąstyseną. Mano ir tavo smegenys yra lyg kokio nors didelio miesto takai ir takeliai. Vieni būna išasfaltuoti ir platūs, kiti veda per šalikeles, bet net piktžolės tame išmidžiotame takelyje nebeauga, kiek dažnai ten yra vaikštoma. Tai vat pabandyk dabar kad nori išmindžioti kokį nors naują taką, kiek ėjimo pirmyn-atgal ir pastangų prireiks? O kiek laiko reikia nebevaikščioti tais išmindžiotais takais, kad jie užvešėtų ir pasidarytų bruzgynais? Turbūt į abu klausimus atsakymas vienas – daug. Mūsų smegenys yra vienas didelis neuronų tinklas, kaip koks voratinklis. Ir tie neuronų tinklai yra kaip tie takai, takeliai. Išasfaltuoti ir platūs – tai lyg mums valytis dantis ar pasiimti puodelį atsigerti, taip įprasta ir atrodo milijonus kartų daryta, kad net jokių pastangų nereikia. Mažesni takai, tai lyg vairuotum automobilį, turėdamas 5-ių metų stažą, kaip jau ir autopilotu beveik varytum, bet žiemą gal dar ne taip drąsu, nes patirties tame dar ne tiek daug. Ir gaunasi, kad zulinam tokius takelius, mindom juos pirmyn-atgal, kol praktikuojam vairavimą. Vienoje knygoje teko skaityti, kad kuo daugiau turime tokių išmindžiotų takų, tuo greitesnė mūsų gyvenimo tėkmė. Na nes praktiškai viską darome autopilotu. O norint tą tėkmę sumažinti, verta kasmet į savo gyvenimą integruoti bent vieną naują veiklą (ar įprotį, įgūdį), kuri virstų nauju mūsų miesto taku – nauju neuronų tinklu smegenyse.

Tad noriu tave pakviesti leistis į takų mindžiojimo kelionę ir kartu su manimi pabandyti išvaikščioti vieną, tikiu pakankamai svarbų, gyvenimo įgūdį – dėkingumą. Teksto pabaigoje pateiksiu detales, kaip ir kur konkrečiau tave kviečiu. O kad būtų noro į tai veltis, leisk pasidalinsiu su tavimi kontekstu, kurį savyje nešiojuosi perklausius yyyyypatingai daug podcastų su sąmoningais, dvasingais ir sėkmingais pasaulio lyderiais, pridėjus savo asmeninės patirties prieskonių ir istorijų – kaip dėkingumas gali transformuoti tiek tavo, tiek mano pasaulėžiūrą.

Mokslas dėkingumą apibūdina kaip įrankį, kuris pagerina daugybę mūsų sveikatos kintamųjų ir daro teigiamą įtaką tiek psichinei, tiek fizinei būklei. Taip pat teigiamai veikia mūsų širdies ir kraujagyslių veiklą, santykius su savimi ir kitais, fiziologinę bei kognityvinę sveikatą. Ta prasme, ką? Ir čia kalba eina ne apie maratono bėgimą ar plaukimą krauliu. Mokslas vis tiria ir vis įrodo, kad tai yra elementaraus dėkingumo (o gal ne visai elementaraus?) teigiami padariniai mūsų gyvenimo kokybei ir pakankamai dažnai tyrimuose siejamas su mūsų visų trokštama laime. Jeigu norėtum daugiau sužinoti apie dėkingumą iš mokslinės perspektyvos bei išgirsti naujausius tyrimus šia tema, labai rekomenduoju šį Dr. Andrew Huberman podcast‘ą – The Science of Gratitude & How to Build a Gratitude Practice . Na o jeigu kalbėti kiek žemiškesne kalba, leisk pasidalinsiu keliomis istorijomis, kurios tikėtina padės dar geriau įsivaizduoti, kokią galią savyje talpina dėkingumas.

Ir tada mane supurtė pyktis ir kažkoks nusivylimas savimi, kad wtf?

Dirbdama savo pirmoje reklamos agentūroje turėjau tokį griežtą vadovą. Fainas jis aišku, daug mane ko išmokė ir buvo pakankamai empatiškas, bet griežtą turiu omenyje darbo kokybės klausimais. Jei teko susidurti su reklamos agentūros užkulisiais, tikėtina žinosi, kad kiekvieno mėnesio pradžia ten dirbantiems žmonėms būna ypač intensyvi. Taip vadinamas ataskaitų laikotarpis ir jų siuntimas klientams. Ataskaita – tai kokių rezultatų pavyko pasiekti per praėjusį laikotarpį, jų lyginimas ir įžvalgų pateikimas. Per 3.5 metų patirties darbo agentūrose šių laikotarpių ir savotiškai ilgiuosi ir su šiurpu prisimenu kiek įtampos ir streso tada patirdavau. Bet esmė čia yra tame griežtume ir pirmojo vadovo šioje srityje uždėtas standartas, kaip reikia tas ataskaitas rašyti. Jeigu rezultatai yra geri, taip ir rašai, nedaugžodžiauji, pasidžiaugi trumpai ir viskas, siunti prisegdama sąskaitą už paslaugas. Bet jeigu rezultatai prasti, aš prisiekiu, esu ir 4-5 valandas prie vieno kliento ataskaitos sėdėjusi, kad išsiaiškinčiau kas buvo blogai, kur praleidau kažkokią klaidą ar pasikeitė rinkos tendencijos, ar dar kas. Ir aiškiniesi, rašai litanijas pasiteisinimų ir argumentų, kodėl taip nutiko. Ir nuo pirmų kartų viduje jausdavau, kad kažkas čia ne taip, bet su protingesniu, daugiau metų patirties turinčiu vadovu-specialistu gi nepasiginčysi (nors ginčijausi). Ir vis prisimenu galvodavau, kodėl procentaliai laiko tiems prastiems rezultatams skiriam kartais daugiau, o tuos geruosius priimam kaip savaime suprantamus? O ir dabar galvojant, kuo ši istorija skiriasi nuo mūsų gyvenimų? Kiek dalykų aplinkui priimame, kaip tiesiog savaime suprantamus, o kaip dažnai savo mintyse sprendžiame nenusisekusių įvykių, erzinančio partnerio įpročių ar savo tamsesnės asmenybės pusės kryžiažodžius? Kažkaip turiu nuojautą, kad procentaliai laiko “blogiesiems” ir “geriesiems” gyvenimo rezultatams skiriame labai panašiai, kaip ir su tomis atskaitomis.

Anądien eidama į tą pačią jogą labai pustė sniegas, tokia visiška žiemos pasaka lauke. Kadangi šis tekstas dar buvo procese, nepabaigtas, labai gyvenau juo ir pasidariau gerokai pastabesnė savo mintims bei kaip elgiuosi įvairiose situacijose. Na ir ką, mano pirmos mintys išėjus į lauką buvo – hmm, kaži kada nuvalys šaligatvius, su vaikų dvigubu vežimu nė per kur čia nepravažiuočiau. Ką dabar savaitėm namie tūnosim? Gerai, kad nereikia važinėti į darbą (ir dirbti visumoje), nes ryt ryte būtų ką veikti kasant nuo mašinos tą toną sunkaus sniego. Pakankamai slidu, reikia būti atidesnei, kad galvos nenusisukti. Kodėl žiemą turi taip greitai temti? Taip galvodama toliau stimuliavau savo neuronų tinklą man pažįstamais takais – pasipiktindama ir rasdama papildomų “blogybių” susijusių su atitinkamu įvykiu, iškritusiu sniegu šiuo atveju. Galimai čia yra kolektyvinė mūsų visuomenės (ne)normali elgsena, kuri taip giliai manyje įsišaknijusi. O gal tai tiesiog nesugebėjimas skirti dėmesio toms gerosioms mintims, pajusti dėkingumą. Priėjusi pradinę mokyklą, kurioje vyksta jogos užsiėmimai, nuo lauko durų tekini pasileido bėgti trys, kokių 10-11 metų, berniukai. Du jų bėgo toliau ir džiūgaudami krykštavo “kiek sniegooo, valio”, ėmė juo mėtytis tarpusavyje, valgyti. O tuo tarpu kitas sustojo ir sulėtinęs žingsnį užvertė galvą ir, toks jausmas stebint iš šalies, tiesiog besimėgaudamas vėsiu snaigių prisilietimu ant veido, džiaugėsi šia akimirka. Ir tada mane supurtė pyktis ir kažkoks nusivylimas savimi, kad wtf? Kodėl aš išėjusi iš namų tiesiog nepasidžiaugiau ta žiemos pasaka, kodėl neužverčiau galvos ar kitokiais būdais nepatyriau tos snaigių gaivos bei čia ir dabar akimirkos? Nes man tai nėra įprasta, transformavo mano smegenys ir pasaulėžiūra, pati to nuoširdžiai nė nenorėdama. O aš noriu džiaugtis ir gyvenime dažniau pamatyti, pajusti ir sutelkti dėmesį į dalykus iš kitokios – dėkingumo perspektyvos. Aš galiu to išmokti. O tu ar norėtum? Leiskimės į šią transformaciją drauge.

Kad jau kelis kartus čia paminėjau tą mokslą, tai dar vienas. Mokslas taip pat sako, kad susiformuoti naujam įpročiui reikia bent 21 dienos. Mano asmenine nuomone laiko reikia tiek, kai pajauti, kad pastangų jį ugdyti nebereikia tiek daug, o ir žiūrėk į kasdienybę jau puikiai yra įsikomponavęs, tarsi tapęs tavo dienos dalimi. Tada skaitosi, kad įpročiui susiformuoti pavyko. Bet visi mes žinoma skirtingi, tad pasikliaukim gal mokslu ir sakykim, kad let it be 21 diena. O kviečiu aš tave KUR? Į mano asmeninę @danguole.skalske Instagram paskyrą, kurioje kartu leisimės į vakarinius dėkingumo ritualus. Savo story’iuose žadu 21 dieną, kiekvieną vakarą, dalintis 2-3 klausimais, susijusiais su dėkingumu. Greta dalinsiuosi ir savais atsakymais į juos, na nes aš irgi su tavimi, aš irgi noriu šį įgūdį puoselėti ir ilgainiui tiesiog būti labiau laiminga. KADA? Pradžia nusimato ne pirmadienį (hi hi), o gruodžio 11 dieną, sekmadienį, o kelionę pabaigsime simboliškai Naujųjų metų išvakarėse. Asmeniškai turiu svajonę, kad galimai šis pirmas, toks kreivas šleivas, nei tai iššūkis, nei tai judėjimas, pavirs į kažką daugiau, kažką magiško. O koks laikotarpis galėtų būti magiškesnis už šį – Kalėdinį?

Nuoširdžiai esu dėkinga, jei perskaitei šį tekstą iki galo ir žadi priimti mano kvietimą, aš tavęs labai lauksiu. <3