Kaip padėti artimui, kuris negali susilaukti vaikų?

Labas, noriu pakalbėti kiek nepatogia, bet mano galva labai svarbia tema – kaip elgtis ir ką daryti (bei ko ne), kai tavo artimoje aplinkoje esantys žmonės ar draugai negali susilaukti vaikų. Statistika, deja, liūdina savo tendencijomis, vien dabar Lietuvoje iš viso apie 10-20% visų šeimų yra nevaisingos, o ateinančių 10-15 metų prognozės yra dar liūdnesnės, numatoma, kad vaisingumo problemų turės kas trečia pora mūsų šalyje (Lietuvos vaisingumo centro duomenys). Vertinant šią nemalonią tendenciją galima būtų teigti, kad praktiškai kiekvienas savo socialiniame, o gal ir ypatingai artimame rate turime žmonių, porų, kurios negali susilaukti vaikų. Tau, jeigu esi tas žmogus kurio draugai negali susilaukti vaikų, ir skiriu šį tekstą. O jeigu esi žmogus, kuris šiuo metu yra duobėtoje kelionėje ir vaikai vis dar tavęs nepasirinko tapti jų mama/tėčiu, siunčiu šilčiausią apkabinimą ir vilties, kad viskas bus kaip ir kada turi būti.

„Abu su partneriu turėjome pakankamai iškreiptą vaizdinį, kad su pirmu neapsisaugojimu jau būsiu pastojusi.“

Nuo pat ankstyvos paauglystės, kiek gebu atsiminti, iš giminės ir aplinkos moterų girdėjau vieną mitu dvelkiantį pasakymą, kad nesaugūs lytiniai santykiai reiškia tik vieną – iškart pastosi. Kad ir kiek ta tema “mano laikais“, kai dar buvau paauglė, slėpėsi po tabu etikete, tačiau pasikartojantis naratyvas buvo aiškus – vienas nesaugus kartas ir viskas, vaikas jau pakeliui. Mano asmeninė kelionė vaikų planavime buvo pakankamai sklandi, nors mitų ir įvairiausių dvejonių buvo daug. Abu su partneriu turėjome pakankamai iškreiptą vaizdinį, kad su pirmu neapsisaugojimu jau būsiu pastojusi. Partneriui po kelių mėnesių jau rodėsi, kad kažkas čia negerai, kažkas ne taip, kad va atrodo bandom ir nieko. Tačiau iš tiesų tai nė velnio taip nėra. Apskritai moteris yra vaisinga vos kelias dienas per mėnesį, savo ovuliacijos metu ir tai dėkinga situacija toms, kurios turi reguliarias mėnesines bei visą ciklą. Žinoma, būna visko ir visokių situacijų pasitaiko, bet įsivaizdavimas, kad va, nusprendėme turėti vaikų, vieną kartą neapsisaugojom ir viskas – bus, yra labai klaidinantis ir sukuriantis ne realistinius lūkesčius. Mums tai užtruko vos 4 mėnesius, kai abu sąmoningai priėmėme sprendimą tapti tėvais, ir “vos“ čia pavartojau neatsiktinai, nes vertinant nūdienų aktualijas bei medikų pastebėjimus mūsų konkrečiu atveju, tai tikrai labai trumpas laikotarpis.
Kai prieš mažiau nei 2 metus sėdėjau ant klozeto ir išvydau dvi juosteles nėštumo teste – labai įsikūnijau į čia ir dabar akimirką ir bandžiau nuošidžiai atpažinti bei suvokti kokios emocijos virė mano viduje. Pirma tai žinoma buvo šokas, sukrėtimas, kad wow, aš laukiuosi, tuomet mane apglėbė toks Visatinis dėkingumas, kad mes tapsime tėvais. Na o po to prisistatė mintys „kuom aš čia tokia geresnė ir nusipelniau viso to, kai aplinkui yra tiek žmonių, kuriems nepavyksta?“. Kažkokia nepažįstama ir pakankamai iškreipta kaltė prieš tuos artimus žmones ir mintys, kaip dabar reiks jiems pasakyti, kad aš laukiuosi, kai jiems nepavyksta? Dėka sąmoningumo praktikų įsivardinau sau, kas man yra svarbu ir kaip, ką ir kam noriu iškomunikuoti nešina šia žinia, tačiau vidinio sąmyšio būta išties daug. Apskritai, žmonės pasirinkę tapti tėvais pasileidžia į tokią mistinę ir individualią kelionę, kur bet kuriame žingsnyje yra ypatingai svarbus sąmoningas artimųjų palaikymas. Tai kaip mes, būdami tais artimiasiais, galime padėti savo draugams?

Ko niekada nesakyti savo draugams, kurie negali susilaukti vaikų?

❌ Tau reikia mažiau dirbti;

❌ O geriat folio rūgštį?

❌ Tiesiog negalvok apie tai pernelyg ir viskas savaime pavyks;

❌ Gal kokių atostogų kur nors išvarykit?

❌ Mažiau nervuokis, nervai niekam nieko gero neatneša;

❌ O tyrimus jau kokius nors darėtės (su potekste, kad kažkas negerai su vaisingumu)?

❌ Valgyk daugiau sveiko maisto;

❌ Išeik iš to toksiško darbo;

❌ Nuvažiuok gal į kokį SPA, biški atsipalaiduosi;

❌ O tai ko jūs ten naktimis miegat, ne miegoti reikia, o vaikus daryti…..

„Neprašyti patarimai sukelia skausmą ir atitolina ryšį. “

Ir kiek dar visokių neprašytų patarimų bei skaudinančių komentarų esu girdėjusi, nė nebuvusi toje situacijoje asmeniškai. Vien tai rašant ir bandant atsiminti įvairius pasakymus iš aplinkos, kuriuos teko girdėti adresuotus žmonėms, kurie bando ir jiems dar nepavyko – nukrato šiurpas. Kaip tai yra toksiška ir kaip tai tiesiog nepadeda. Niekam. Niekada. Neprašyti patarimai sukelia skausmą ir atitolina ryšį. Greitų sprendimų siūlymas kitam konvertuojasi į „aš tavęs negirdžiu ir nė nenoriu girdėti, geriau daryk tą bei tą ir uždarykim šią temą“. O užvis skaudžiausia yra kitų žmonių emocijų nuvertinimas, kad neva taip nereikėtų, nederėtų, nėra prasmės jaustis. Niekada, niekada, niekada taip nedaryk, visose gyvenimo situacijoje, o ypač kai tavo draugai negali susilaukti vaikų.

Pripažinsiu, pati esu sakiusi panašius komentarus, gėda prisiminti, bet bandžiau neprašyta piršti savo idėjas, kaip galbūt dar kitaip galima pabandyti ir gal mano magiški pasiūlymai paims taip ir suveiks, ir tam mano artimajam daugiau neteks kentėti skausmo ir jis galiausiai pasijus laimingas. Bet ilgainiui suvokiau ir pajaučiau, kad žmogui būnant toje kelionė tereikia mano indelio į jo skausmo ir ne malonių emocijų erdvės palaikymą ir tiesiog pabūti, be jokių suknistų komentarų.

Kada paskutinį kartą iš tiesų nuoširdžiai įsiklausei artimo? Gal šiandien yra ta diena?

O ką galime padaryti, kad žmogus pasijustų palaikomas toje nesėkmingų bandymų kelionėje? Trumpas atsakymas – tiesiog BŪTI. Neignoruoti šios temos, nesistengti nuo jos atsiriboti ir klijuoti jai tabu etiketės. Bet kokia paguoda yra geriau, nei atsitraukimas, kaip viena psichologė savo Instagram įraše sakė „Bet koks žodis yra geriau nei atsiribojimas bijant įžeisti. Nemokšiška paguoda gali tik supykdyti, atsiribojimas ir palikimas – pražudyti“. Manau geriausia ką mes galime padaryti, tai atpažinti savyje kas yra ta nemokšiška paguoda ir vietoj to sukurti saugią, nuoširdžią erdvę, kurioje mums artimas gali būti pažeidžiamas, atvirai dalintis, būti išgirstas bei suprastas. Jeigu mes išmoktume daugiau klausytis kito tam, kad geriau jį suprastume, o ne tam, kad atsakytume, turėtume gerokai tvirtesnius bei gilesnius santykius. O jeigu galėtume būti tokiais draugais tiems, kurie šiuo metu yra toje nesėkmingų bandymų kelionėje, jiems tai būtų didžiausia paguoda ir dovana. Mums manau irgi.