NERIMAS: Psichologai atsako - Kaip tvarkytis su nerimu ir baime poroje

Vyras pasakė, kad mane išsiųstų saugiai, o pats eitų kariauti. Kaip elgtis? 10 realių porų situacijų. Kaip elgtis atsako PSICHOLOGĖS.

Psichologės Romena Kačinienė ir Evelina Savickaitė - Kazlauskė

3/11/2022

Nerimas, baimė, panika - jausmai ir emocijos, kurios šiomis dienomis aplanko dažną iš mūsų. Nors psichologai kalba daug apie galimas technikas ir būdus nerimui ir baimei mažinti, tačiau pastebėjome, kad susidūrus su realiais iššūkiais vis tik nežinome kaip elgtis. Todėl praėjusią savaitę uždavėme Dūšios sekėjams klausimą, kas šiuo metu jiems kelia didžiausią nerimą, su kokiais sunkumais santykiuose susidūrė karo grėsmės akivaizdoje. Prie šios iniciatyvos prisijungė psichologės ir atsakė, kaip spręsti kilusius konfliktus ir kaip tvarkytis su nerimu ir baime.

nerimas

10 realių sekėjų situacijų - atsako psichologės, kaip jas įveikti:

1 SITUACIJA

Partneris smerkia ir teisia, kad renkuosi gyventi įprastą gyvenimą (einu į restoranus, susitinku su draugais ir pan.) šiomis dienomis. Pradedu svarstyti galbūt tikrai elgiuosi netinkamai, bet buvimas namuose atrodo kelia nerimą ir paniką. Kaip reikėtų elgtis/kalbėtis? Kaip tvarkytis su nerimu? (Atsako Psichologė - Evelina Savickaitė-Kazlauskė)

Mes - skirtingi žmonės, į įvairiausius įvykius reaguojame skirtingai. Taip yra todėl, kad esame skirtingų asmenybės tipų, skirtingos šeimyninės patirties, skirtingai reaguojame į pavojus dėl psichofiziologinių skirtumų (pvz.jautresni įvairiems stimulams), ir galiausiai skirtingai atnaujiname savo atsparumo šaltinius. Be to mes galime tik numanyti, tačiau ne garantuoti, kaip reaguosime tam tikrose susiklosčiusiose sudėtingose situacijose Todėl mums kartais labai sunku suprasti, kodėl partneris ar partnerė gali reaguoti priešingai nei mes.

Šiuo atveju būtų naudinga pasikalbėti tarpusavyje, patyrinėti tuo skirtumus - kaip apskritai esame linkę reaguoti į neįprastas ir baimės ar nerimo kupinas situacijas, kas paprastai mums gali padėti atnaujinti vidinės stiprybės išteklius, kurių gali prireikti situacijai susiklosčius nepalankiau. Atkreipkime dėmesį, kaip patys ukrainiečiai palaiko aukštą dvasią – dažnai bendruomeniškumu, humoru ir sutelktumu. Galbūt jie gali būti mums gražus pavyzdys, kas gali padėti neprarasti jėgų ir jas naujinti reguliariai. Tad klausimas, ar vertinga jausti kaltę ir gėdą dėl toliau vykstančio palaikomo kuo įprastesnio gyvenimiško ritmo? Susitikimai su draugais gali būti būdas nerimą ir panikos jausmą atidėti/jį įveikti pozityvesnėmis formomis. Svarbiausia pasikalbėti apie savo skirtumus, kodėl reaguojame vienaip ar kitaip sudėtingose situacijose, paieškoti bendrų taškų, tačiau nebūtina bandyti suvienodinti reakcijos būdus. Mokytis gerbti savo ir kitų pasirinkimus būtų geriausias atsakas.

2 SITUACIJA

Įlipus į Ukrainiečių "batus" ir besikalbant apie galimą karą Lietuvoje, vyras pasakė, kad mane išsiųstų saugiai, o pats eitų kariauti. Suprantu ir sutinku su juo, juk kas kitas kovos už savo šalį, jei ne pats. Bet po to pokalbio prasidėjo košmarai, nerimas ir panikos atakos dėl tokios galimos situacijos. Tai kaip suvaldyti mintis ir emocijas kalbant apie tai "kas būtų jeigu būtų"? (Atsako psichologė - Romena Kačinienė)

Nuolatiniai svarstymai „kas būtų, jeigu būtų“ be jokios abejonės yra destruktyvūs ir kursto nerimą ir baimę. Šiuos minčių ratus reikėtų stabdyti. Pirmiausia, neaišku „ar bus“ ir „kas bus“. Antra, susidūrus su realia situacija, žmonių emocijos ir veiksmai gali skirtis nuo iš anksto apsibrėžtų ketinimų, todėl būsite be reikalo skyrę daug energijos dalykui, kuris nė neįvyko. Mums atrodo, kad daug galvodami bandome pasiruošti ir ieškome sprendimų, bet iš tiesų tik gąsdiname save ir kurstome nerimą. Įvairių scenarijų sukimas galvoje ir svarstymai apie dalykus, kurių negalime pakeisti, tiesiog išsekina ir tikrai nenuramina. Užtenka kartą kitą išsamiai, atvirai pasikalbėti. Ne bandyti perkalbėti, ne įtikinėti vienas kitą, bet pasikalbėti, pasistengti išgirsti ir suprasti kito poziciją. O suderinus veiksmų planą, grįžti į šiandien dieną, koncentruotis į tai, ką galite padaryti ir stengtis kokybiškai gyventi dabar.

psichologo pagalba

3 SITUACIJA

Vyras nusprendė užsiregistruoti savanoriu su manim nepasikalbėjęs. Pykstu, nes, manau, kad tai per daug reikšmingas sprendimas, priimtas savanaudiškai. Jis nesupranta, kodėl jo nepalaikau. Kaip reaguoti? (Atsako psichologė - Romena Kačinienė)

Dėl ko iš tiesų pykstate – kad Jūsų neatsiklausė? Nepritariate jo sprendimui? Ar dėl to, kad dabar jums „tenka nerimauti“? Partneriai nėra (būtų gerai, kad nebūtų) vienas kito nuosavybė ir turi teisę norėti savų dalykų, turi turėti laisvę priimti sprendimus savarankiškai. Jei vyras nepranešė, turbūt turėjo priežastį - galbūt nenorėjo būti perkalbėtas, įsivaizdavo, kad nepritarsite, nesuprasite ar pan.

Kita vertus, jei sprendimai reikšmingi ir neišvengiamai liečia abu, būtų svarbu gerbti vienas kito jausmus ir pasikalbėti prieš, ne po fakto. Šioje situacijoje pykti, siusti, liūdėti, jausti paniką ar kitus intensyvius jausmus yra visiškai normalu, nors ir labai nemalonu.

4 SITUACIJA

Žmona iš darbo grįžta įtampoje ir persigandusi dėl situacijos Europoje. Bendradarbiai, dalindamiesi neaiškių šaltinių informaciją sėja paniką. Kaip elgtis? Į darbą neiti lyg ir negali, o panikos priepuoliai, baimė kiekvieną vakarą veda iš proto ir aštrina konfliktus. (Atsako psichologė - Romena Kačinienė)

Užduokite sau klausimą ir atvirai atsakykite: žmonos emocijos iš proto labiau vedą ją ar jus? Dar nė vienas žmogus nenustojo panikuoti jam liepus nepanikuoti. Jei bandysite stabdyti, gėdinti, įrodinėti, perkalbėti, barti, žmonos jausmai nepasikeis. Ji tik jausis nesuprasta ir užsisklęs. Padėtų klausti, klausytis, nestabdyti, leisti jaustis taip, kaip ji jaučiasi. Moteriai nereikia, kad ją ištaisytumėte, jai pirmiausia reikia, kad išklausytumėte. Tik iškalbėjusi viską, kas ant širdies, ji pasijus geriau. Na, o tuomet, sumažinus nerimą, galima ramiai, racionaliai apsvarstyti, kurios iš baimių yra pagrįstos, o kurios ne, paieškoti įrodymų teiginiams, pagalvoti, kaip iš anksto pasiruošti dalykams, kurių ji bijo. Plano turėjimas ir aiškumas mažina nerimą.

5 SITUACIJA

Partneris ignoruoja esamą karo padėtį ir tiesiog atsisako apie tai kalbėtis. Jaučiu baimę, nes nesijaučiu saugiai. Neturint plano pradedu panikuoti. O galbūt jis elgiasi tinkamai ir reikėtų nuo visko atsiriboti? Kaip elgtis?(Atsako psichologė - Romena Kačinienė)

Į krizinę situaciją žmonės reaguoja skirtingai ir labai asmeniškai: vieni sustingsta, užsisklendžia, kiti imasi konkrečių veiksmų, treti neigia pavojų, gyvena kaip gyvenę arba kompensuoja nerimą perdėtomis linksmybėmis. Skiriasi ir laikas, per kurį žmonės prisitaiko prie naujų aplinkybių. Įvairių reakcijų būna ir nė vienos nėra netinkamos.

Tai, kad partneris atsisako kalbėti, nereiškia, kad jis ignoruoja. Galbūt procesai vyksta jo viduje? Vyrai labiau linkę problemas spręsti tyliai, moterys garsiai, todėl moterims nuolat atrodo, kad vyrams nerūpi, o vyrai skundžiasi, kad šios panikuoja.

Išeitis – sukurkite veiksmų planą pati ir persiųskite jam, kad visada turėtų po ranka.

6 SITUACIJA

Dukra nuo mažens kalba rusiškai, nors nei vienas šeimoje rusiškų šaknų neturime. Aš labai džiaugiuosi ir skatinu kalbos lavinimą, o antra pusė nekorektiškai aiškina dukrai, kad visa rusų tauta yra priešai ir kad rusų kalba namie yra draudžiama. Kaip reaguoti? (Atsako psichologė - Romena Kačinienė)

Pirmiausia, pasistenkite pasikalbėti su vyru. Jūsų abiejų atsakomybė apsaugoti dukrą nuo papildomos įtampos. Vaikai girdi, stebi, mato, kaip reaguoja tėvai. Juos tai nuramina arba dar labiau įaudrina. Svarbu suprasti, kad tokiu elgesiu visą įtampą dėl karo perkeliate į vaiką. Jūs skaudinate savo dukrą, tikrai ne tuos, ant ko iš tiesų pykstate. Taip pat rodote pavyzdį (gana destruktyvų), kaip tvarkytis su sunkiomis emocijomis.

Jei su vyru neina konstruktyviai kalbėtis, atsvara ir užuovėja vaikui turite būti jūs. Ramiai, negąsdindama papasakokite apie esamą padėtį pasaulyje, paaiškinkite, kodėl tėtis pyksta, kodėl yra įsitempęs, pabrėžkite, kad tėtis iš tiesų pyksta ne ant jos, pasidalinkite, kad ne visi žmonės moka deramai išreikšti savo jausmus ir kartais gali išsilieti ant aplinkinių.

Ir sukurkite sąlygas dukrai saugiai lavinti savo gebėjimus. Prielankumas rusų kalbai ir kultūrai nereiškia pritarimo šalies vykdomai politikai, juo labiau, kad kalbame apie vaiką.

7 SITUACIJA

Visa draugų kompanija palaikydami Ukrainą, užsisakė džemperius su užrašu „Ruskij vojenij korabl....“. Aš atsisakau tokį dėvėti, nes mano požiūriu, tai tiesiog nekultūringa. Problema ta, jog su draugais nesiskirsi, o mano vaikai matys tokius kad ir teisėtus žeminančius keiksmus dėvint viešai. Sakau vyrui, kad dabar prieš kiekvieną susitikimą su draugais paklaustų apie aprangos kodą, nes jei tie džemperiai, tuomet atsisakysiu būti vienoje kompanijoje. Vyras sako, kad perdedu ir kad džemperiai yra palaikymo akcija. Aš su tuo nesutinku. Kaip tvardytis ir nebūti balta varna situacijoje? (Atsako psichologė - Romena Kačinienė)

Tikri draugai yra tie, su kuriais kiekvienas gali būti savimi: kažkas su džemperiu, kažkas be, kažkas palaiko vienaip, kažkas kitaip. Atleiskite, bet spaudimas kažko nevilkėti yra lygiai tas pats, kaip spaudimas kažką vilkėti. Jie neprivalo paklusti jums, jūs neprivalote įtikti jiems.

Kiek kitaip, jei dalyvauja vaikai ir jei jie supranta, kas ten parašyta. Tokiais atvejais galima tartis palaikyti Ukrainos tautą kitu būdu. Nors, kol užrašo nesureikšmina suaugę, tol į jį nekreipia dėmesio ir vaikai. Jūs rodote pavyzdį, kaip reaguoti į tai, kas parašyta.

8 SITUACIJA

Paromis namuose per visus kanalus yra klausomasi naujienų apie karą Ukrainoje. Suprantu situacijos rimtumą, tačiau jau pavargau siurbti kankinančias naujienas. Vyro prašau liautis ir skirti daugiau dėmesio šeimos reikalams, nes gyvenimas nesibaigia. Ar neprašau per daug? Atrodo, lyg būčiau bejausmė. O noriu tiesiog paprastų, šeimyniškų dalykų – vakarienės ir žaidimų su vaikais be karo „fono“. Kaip tinkamai išreikšti poreikius ir būti išgirstai? (Atsako psichologė - Romena Kačinienė)

Informacija, žinojimas kas, kaip, kur vyksta suteikia kontrolės ir saugumo jausmą, tačiau iki tam tikro laipsnio. Yra persisotinimo riba, virš kurios žinios nebeatlieka savo paskirties, pradeda gąsdinti ir kelti įtampą, vietoj to, kad nuramintų. Persisotinimo riba yra labai asmeniška ir informacijos srautą reikėtų reguliuoti atsižvelgiant į savo polinkį nerimauti. Taip pat labai svarbu atidžiai rinktis informacijos šaltinius, pagal jų patikimumą ir informacijos pateikimo kokybę – kuo daugiau konkrečių žinių, faktų ir kuo mažiau emocijų. Derinantis vienam prie kito labai svarbu atsižvelgti į visų šeimos narių poreikius. Galima klausti, kiek konkrečiai laiko jis nori skirti naujienoms, kada dienos bėgyje jam būtų svarbu tai daryti, kaip jis galėtų sekti žinias, kad tai netrukdytų kitiems šeimos nariams. Tuomet labai aiškiai išsakyti savo jausmus dėl jo įsitraukimo, savo poreikius, nekaltinant, nepriekaištaujant priminti jo pareigas šeimoje „man liūdna, kai tu“, „man sunku, kai tu“, „aš jaučiuosi viena, kai tu“ ir pan. Ir ieškoti būdų visų šeimos narių poreikius suderinti. Būtų gerai susitikti kažkur per vidurį, kai vienas padaro nuolaidų ir kitas.

9 SITUACIJA

Partneris skleidžia dezinformaciją ir palaiko rusus, jaučiu gėda ir nežinau kaip elgtis? (Atsako psichologė - Romena Kačinienė)

Kai žmogus turi kategorišką nuostatą bet kokiu klausimu, jį perkalbėti išties sunku. Įtikinėjimus ir įrodinėjimus partneris priims kaip puolimą ir ims gintis. Ką galite padaryti, tai dalintis faktais ir informacija. Be emocijų, be nuostatų, vertinimų, nesiginčijant, tiesiog pateikti faktus. Ir nuotraukas.

Jei partnerio pozicija nesikeičia, tuomet brėžkite ribas ir pasistenkite apsaugoti save. Paprašykite nediskutuoti karo tema, riboti informacijos srautą jums esant šalia, įtraukite į įvairias veiklas, kurios nukreiptų dėmesį, bendraukite kitomis temomis. Kai bazinės partnerių vertybės skiriasi, kurti artimą ryšį išties sunku.

10 SITUACIJA

Kalbant su partneriu ir draugais pasidalinau, jog kilus didesnei karo grėsmei aš išvykčiau iš šalies, nes nesijaučiu pasiruošusi stoti į kovą. Šioje situacijoje jaučiuosi silpna. Tačiau išreiškus tokią poziciją buvau pasmerkta, pradėjau abejoti savo sprendimu ir esu pasimetusi kaip turėčiau elgtis. (Atsako psichologė - Romena Kačinienė)

Ar gali būti, kad jūs pati save smerkiate dėl tokių minčių? Jei dėl savo sprendimo jaustumėtės tvirtai, jums būtų nė motais kitų žmonių priekaištai. Kiekvienas turi teisę rinktis, kaip elgtis kiekvienoje situacijoje. Be to, pagalba ir dalyvavimas gali būti įvairūs. Kažkas kariauja, kažkas rūpinasi kariais, jų šeimos nariais, organizuoja procesus, likviduoja pasėkmes, uždirba pinigus, rūpinasi informacijos sklaida ir t.t. Kiekvienas gali surasti sau tinkamą vietą ir veiklą, jei tik nori.